SIESTA

Patiriu didelių sunkumų nieko neveikti. Tiek kartų svajota ir išmelsta aplinkybė būti laisvai nuo didžiųjų savo rūpesčių ir neveikti Nieko. O tas ima ir užgula šonkaulius, taip maloniai atrodantis, kvepiantis pienu ir šokoladu, bet piktas padaras. Lyg niekingas agresorius panardina į tylą, o mano dienai uždeda titrus visomis kalbomis “kalta dėl nieko”.
Maniau, jau išmoktos seniai pabuvimo su savimi, gilaus kvėpavimo ir prailginto atsipalaidavimo pamokos. Moku pagreitinti nuobodybę arba atvirkščiai – patirti visatą sekundėje. Aš rimtai. O šiandien viskas kitaip. Su baime einu į gyvenimo svajonę – nesirūpinti ir neveikti nieko…

Kol efektyvumo rodiklius skaičiuojame dirbant, miegant, mylintis, senstant ir kremuojant palaikus, aš rizikuoju išsiniekinti pati. Žmones reitinguojame pagal populiarumą, o patį populiarumą pagal žmones. Suprantama, kad tokių reikalų užkulisiuose tiesiog būti be iššūkių ar nieko neveikti yra žiauri gėda. Užribis, kuriame pasibuvus verčiau nustatyti gudrią miną ir niekam neprisipažinti iš kur tu ką tik grįžai. Sakyk, kad lankei gimines. Rūpinaisi beglobiais. Arba skaitei protingas knygas. Juk mažų mažiausiai ką galime atlikti nieko neveikiant tai numesti dešimt kilogramų, gražiai nufotografuoti aplankytas vietas (beje, iš bėdos dabar taip ir darau) sukurti naują biznio planą ar bent jau sugeneruoti papildomą vertę savo asmeniniam brandui… O kur dar kokybiškas laisvalaikis su vaikais, pievelių brozdinimas, terapinis piešimas, nėrimas ir visokie kiti nieko neveikimo reikalai. O aš užsispyrus. Ne, neveiksiu nieko. Pasiuskit. Bet siuntu pati. Vonios ritualai pagreitinta tvarka, trumpas skambutis draugei, du puodai kavos su avižų puta. Paštas? Man nerūpi! O laiptelius nušluot, tai tikrai nesiskaito. Ir paduot, ir primint, atsakyt ir patart. Juk nepradėsiu melsti atleidimo už gerus darbus?!
“Pagulėk dugne”. Trumpai išklausęs sako senas bičiulis. Jis labai pritaria, kad išmokti nieko neveikti yra irgi svarbu.
Guliu tam giliam dugne.
Vėl atsikeliu.
Ir, bebaigiant blizginti vonios veidrodį (ne darbas čia, o jau, patikėkit, buvo tikra būtinybė) pyptelėjo žinutė telefone: ar suspėtumėt su dukra atvykti šiandien vietoje rytoj?..
O Dieve, žinoma!
Buvo visai nieko diena.
– Sabina